Antikos laikais šaltalankio (lot. Hippophae rhamnoides, kai kur vadinamas siberijos ananasu) lapais ir šakelėmis Graikijoje buvo šeriami lenktyniniai arkliai, kadangi nuo jų arkliai tapdavo stambesni, tvirtesni, sveikesni. O graikų mitologijoje rašoma, kad Pegaso kailis ir karčiai pasakiškai žvilgėjo, nes jis misdavo šaltalankių lapais. Dėl šių priežasčių sukurtas hippophae genties pavadinimas – atskirai „hippo“ arklys ir „phaos“ švytėti – bendrai reiškiantis švytintis arklys.

Šaltalankis yra Hippophae genties, Elaeagnaceae šeimos, dideliam šalčiui (iki – 40°C laipsnių) atsparus krūmas (kai kur medis), brandinantis oranžiniai–rudas uogas. Įprastai randamas Azijos ir Europos plotuose. Yra žinomos 7 rūšys, iš kurių Hippophae rhamnoides yra viena svarbiausių ir toliau skaidoma į dar 9 porūšes.

Seniau naudojamas...

Etnobazių duomenų tyrimai parodė, kad įvairios šaltalankio augalo dalys buvo plačiai naudojamos Azijos, Skandinavijos bei Baltijos regionuose: maistui ir kurui, medicinoje ir veterinarijoje, agrikultūroje ir įrankių gamybai,..

Kalbant apie seniausius žinomus šaltalankių panaudojimo būdus medicinoje mums reikėtų grįžti į antikos Graikiją ir peržvelgti Theofrasto bei Dioskorido veikalus. Arba nusikelti į Tangų dinastijos laikus (618 – 907 m. pr. Kr.) ir panagrinėti Tibetų klasikinę mediciną – "

Rgyud Bzi

" – keturiose farmakopėjos knygose. Tibetiečiai ir mongolai iš šaltalankio pagamintais preparatais gydė kosulį ir skrėpliavimąsi, gerino kraujotaką bei tvarkė žarnyno sutrikimus.

Viename tyrimu atrasta, kad gulėjimas vonioje turi didesnį mentalinį ir fizinį pranašumą prieš prausimąsi duše.

Būtent mirkstant kūnas patiria hipertermiją, hidrostatinį spaudimą, plūdrumą ir klampumą.

Svarbiausias iš veiksnių – hipertermija, dėl kurio sušyla kraujas paviršinėse kraujagyslėse ir pakelia kūno vidinę temperatūrą per cirkuliaciją.

Dėl padidėjusios kūno temperatūros karščiui jautrūs neuronai yra sujaudinami, o šalčiui jautrūs slopinami, veikiant termoreguliaciniams centrams pagumburyje.

Tokiu būdu simpatinės nervų sistemos nervai slopinami, o parasimpatinės – stimuliuojami.

Širdies dažnis pakyla nuo 40% iki 50%, periferinio O2 kiekis padidėja, o periferinio CO2 kiekis sumažėja – šie pokyčiai stimuliuoja  metabolizmą ir nereikalingų medžiagų šalinimą, todėl kūnas yra išvalomas ir atgaivinamas.

Oda priklauso nuo kraujotakos aktyvumo, todėl giliosios kraujagyslės aprūpina iš vidaus, o paviršinės iš išorės gaunamomis medžiagomis.

Dėl to iškelta teorija, kad kai kurie vitaminai ar mineralai gali sėkmingai patekti į kūną ir per odą. Pavyzdžiui, kremais, praturtintais vitaminų A, C ir E ar kitų antioksidantų.

Šiek tiek mažiau įrodymų rasta dėl cinko oksido, seleno ir titano dioksido įsisavinimo. Tačiau daugiau tyrimų rasta apie magnio, vario ir seleno prasiskverbimą iš Negyvosios jūros druskos.

Bendrai kalbant H. Rhamnoides uogytės pripildytos vitaminais ir mineralais, monosacharidais, laisvosiomis ir riebiosiomis amino rūgštimis, karotenoidais, flavonoidais, steroliais ir dar begale kitų...

Pavyzdžiui, vien tik uogų minkštime galima rasti: zeaksantino, α-, ß- , γ- karotenų, glikopenų ir vitaminų PP, vit. B1, B2, B3, B6, vit. C , niacino, nikotinamino, folinės rūgšties,.. taip pat randama labai reto 5–hydroksitriptamino (5–HT), naudojamo potrauminės depresijos gydymui.

Vitaminai

Kol kas šaltalankio uogose randama ~14 vitaminų, iš kurių pagrindiniai yra A, C, D, E, F, K, P, ir B komplekso vitaminai (B1, B2, B3, B6). Labai didelis vit. C kiekiai priklauso nuo augalo aplinkos sąlygų, tokių kaip: klimatas, žemės sandara ir derlingumas, vandens bei saulės kiekiai ir pan. Todėl vit. C koncentracija nustatyta iki 900 mg%. Pavyzdžiui, Europinis šaltalankis uogose prikaupia tarp 120 ir 315 mg/100 g šviežiuose vaisiuose, tačiau augantis Alpėse prikaupia net 405 – 110 mg/100 g, o daugiausia surenka Kinijos šaltalankiai – jų uogose yra net 2500 mg/ 100 g.

Žinoma, reikia paminėti ir lipofilinius, riebaluose tirpius, antioksidantus – vitaminus A ir E, kurių koncentracija uogose nustatyta A iki 60 mg bei E tarp 110 – 160 mg šimte gramų.

Mineralai

Dažniausiai įvairių rūšių ar porūšių uogose randami šie elementai: Fosforas (P), geležis (Fe), manganas (Mn), boronas (B), kalcis (Ca), aliuminis (Al), silikonas (Si), kalis (K), azotas (N). Taip pat kiti tyrėjai yra radę vario (Cu), cinko (Zn), kadmio (Cd), natrio (Na), ličio (Li) bei švino (Pb).

Fitosteroliai

Šaltalankių aliejai savyje slepia keletą stebuklingų fitosterolių: ergosteroliai, stigmasteroliai, lansteroliai, amirinai.

Vienas pagrindinių yra β-sitosterol (576,9 mg/ 100 g aliejaus) uogose, kuris užima net 57 – 83 wt% visų sterolių masės. Pastarasis kartu su kampesteroliu ir stigmasteroliu sudaro dižiausią 97 wt% masę.

Bendrai kalbant, steroliai, veikdami su ilgos grandies alkoholiais, suteikia šaltalankių aliejui audinius atkuriančių, priešuždegiminių ir priešmikrobinių, priešbakterinių ir priešvėžinių savybių.

Tiksliau tariant, steroliai padeda sustiprinti odos apsauginį sluoksnį, neleisdami aplinkos sąlygoms jo pažeisti. Taip pat sumažina iš epidermio prarandamo vandens kiekį, todėl gerina oos elastingumą bei stangrumą.

Mokslininkai aprašo ir tai, kad šaltalankių aliejus turi nedidelį kiekį liposomų (~ 1wt%), kurios pagerina bioaktyviųjų medžiagų prasiskverbimą į gilesnius sluoksnius, tarp jų ir keramidų, kurie užtikrina odos drėkinimą ir regeneraciją, minkštumą ir stangrumą.

Karotenoidai

Žinoma, karotenoidai yra tie, kurie suteikia uogoms tokią gražią geltonai-oranžiniai-rudą spalvą. Paties karoteno uogose gali būti nuo 15 iki 55 % iš visų karotenoidų, priklausomai nuo augalo kilmės vietos. Būtent beta-karoteno kiekiai vyrauja 100 – 500 mg/ 100 g uogų minkštimo aliejuose bei 20 – 100 mg/ 100 g sėklų aliejuose. Tuo tarpu kitų karotenoidų (likopeno, kriptiksantino, fizalieno ir zeaksantino) kiekis kartu gali siekti apie 180 – 250 mg%.

Vienoje apžvalgoje rašoma, kad rastuose tyrimuose pabrėžiama prevencinė bei gydomoji antioksidantų (karotenoidų, tokoferolių, flavonoidų) nauda prieš ligas, sukeltas oksidacinio streso.

Pastarosios sukeliamos reaktyviųjų deguonies formų (angl. reactive oxygen species, ROS), pvz., superoksido anijonai, vandenilio peroksidas ir hidroksilo radikalai – visi jie sukelia didelį oksidacinį stresą, stipriai siejamą su ŠKS ir kepenų ligomis, vėžiu ar kitomis lėtinėmis bei uždeginminėmis ligomis.

Tačiu būtent šaltalankių sėklų aliejus pasižymi labai stipriu oksidacinės žalos slopinimu. Šį fenomeną tyrėjai pagrindžia aliejuje esančių karotenoidų gebėjimu numalšinti sužadintas jautrinimo molekules ir pavienį deguonį (dioksigenas/ dioksinas, angl. singlet oxygen).

Flavonoidai

Šaltalankių vaisiai pripildyti flavonoidų: flavan–3–oliai, katechinas, epikatechinas, galokatechinas, epigalokatechinas, kaempferolis, kvercetinas, izorhamnetinas, miricetinas, rutinas ir proanthocianidinai

Visi jie prisideda prie kūno ląstelių aktyvumo bei kovojimo su laisvaisiais radikalais, sukeliančiais oksidacinį stresą mūsų kūnuose.

Paprasčiau sakant, flavonoidai padeda organizmui efektyviau funkcionuoti ir tuo pačiu saugoti nuo kasdienių stoksinų bei stresorių. Todėl flavonoidai dar žinomi ir kaip galingi antioksidantai.

Vieni tyrėjai kitais žodžiais pabrėžia, kad šaltalankių uogos turi didelę fenolių, ypač flavonolių, koncentraciją. Jie identifikavo 11 flavonolių iš aštuonių skirtingų Hippophae mongolica (Rousi) Tzvelev šaltalankio veislių uogų: 6 junginiai gauti iš izorhamnetino, 4 iš kvercetino ir 1 iš kaempferolio.

Kalbant apie tyrėjų pastebėjimus dėl šių fenolių paskirties, pastebėta, kad jie kartais elgiasi kaip prooksidantai (sukeliantys oksidacinį stresą), o kartais turi ir antioksidacinių, ir prooksidacinių savybių vienu metu.

Tokoferoliai

Tai yra organinių cheminių junginių klasė, iš kurių daugelis turi vitamino E aktyvumą. Dėl to daugelyje lietuvių kalbos tekstų rasite, jog būtetnt vit. E yra vadinamas tokoferoliu arba tokotrienoliu.

Ir sėklos, ir uogų minkštimas yra geri šios medžiagos šaltiniai. Iš viso tokoferolių bei tikotrienolių koncentracija 1 kilograme sėklų vyrauja tarp 100 ir 300 mg, o 1 kg šviežių uogų yra tarp 10 ir 150 mg.

Riebalų, organinės ir amino rūgštys

Apskritai sėklose riebalų/ aliejų yra ~ 10 %.

Svarbu paminėti, dėl didelio kiekio polinesočiųjų riebalų rūgščių ir kitų deguoniui jautrių lipidų, pvz., karotenoidų ir tokoferolių, šaltalankių aliejus tampa jautresnis oksidacijai, o tai riboja jo panaudojimo galimybes. Dėl to patariama jį maišyti su kitais natūraliais konservantais.

Nustatyta, kad visoje uogoje (minkštimas, žievelė, sėkla,..) bendrą lipidų kiekį sudaro 23 – 40 % palmitino rieblų rūgštis, 20 – 53 % oleino r.r. ir 11 – 27 % palmitolio r.r. Tačiau žymiai didesnius polinesočiųjų r.r. kiekius (65 – 72 %) tyrėjai rado aliejuje iš minkštimo ir sėklų.

Tame pačiame tyrime pastebėta, kad uogų minkštimo ir žievelių aliejuje pagrindines r.r. sudarė oleino 20 – 40 %, palmitino 17 – 27 %, palmitolio 10 – 20 % bei linolio 10 – 20 %.

Omegos:

Vienas norimiausių šaltalankių produktas yra sėklų aliejus, praturtintas nepakeičiamosiomis omega–3 ir omega–6 riebalų rūgštimis. Tai vienintelis aliejus, kuriame šių riebalų rūgščių santykis yra 1:1. Nemažiau svarbus ir uogų minkštimo aliejus, kuriame išskirtinai daug omega–7 riebalų rūgščių.

Palmitolio Rūgštis:

Ši rūgštis yra ne tik aliejų, bet ir odos sudedamoji dalis. Dėl to laikoma labai vertinga, lokaliai veikiančia medžiaga, gydant žaizdas bei nudegimus.

Tyrėjai pabrėžia, jog palmitolio rūgštis, būdama viena pagrindinių odos riebalų sudedamųjų dalių, yra tinkama naudoti veido ir kūno priežiūros produktų kūrimui arba kaip produktas savaime.

Šaltalankių aliejus pasižymi žemu peroksidavimosi (8,9) indeksu, galimu tarp 7,10 ir 111,87 – kuo mažesnis indekso skaičius, tuo didesnis aliejaus atsparumas oksidacijai.

Tačiau kitame tyrime teigiama, kad šaltalankių aliejus, gautas iš Lenkijos, pasiekė net 66,0 indeksą. Šios tyrėjų išvados patvirtina faktą, kad svarbios auginimo aplinkybės.

Linoleno Rūgštis (LA):

Turbūt tai viena svarbiausių r.r., reikalingų odai. Žemiau išvardintos pagrindinės šios r.r. funkcijos:

• LA reguliuoja odos metabolinius procesus;
• LA stiprina lipidinį epidermio barjerą, saugantį nuo transepiderminio vandens praradimo;
• LA veikia kaip tarpląstelinis cementas;
• LA rūgštis svarbi vandens pralaidumo barjerui odoje, kaip struktūrinis keramidų komponentas;
• Gama-linoleno rūgštis (GLA) užtikrina medžiagų transportaciją;
• GLA ir LA yra ląstelių bei mitochondrijų membranų sudedamosios dalys;
• Šios rūgštys sumažina po-uždegiminių medžiagų kiekį, atsiradusių dėl žalingos UV radiacijos; Sumažino nudegimų pažeidą, greitina lipidinio barjero regeneraciją epidermyje ir slopina dirglumą.

Fosfo- ir Gliko- Lipdai:

Viename tyrimų teigiama, kad bendras fosfolipidų kiekis šaltalankių aliejuje yra ~1 wt%, iš kurių masės lecitinas sudaro ~5,8 wt%.

Fosfolipidai ir glikolipidai minkština ir drėkina epidermį, gerina bendrą odos elastingumą, slopina uždegimą, skatina ląstelių atsinaujinimą.

Pavyzdžiui, jau minėtas lecitinas (fosfatidilcholinas) turi regeneracinių ir drėkinančiųjų savybių, be to lėtina senėjimo procesus ir šalina perteklinį sebumą (nuo veido, kūno ir plaukų odos).

Visi ingredientai mūsų "Burbulas & Laikas Sau" yra iš gamtos rankų, o mūsų naudojami eteriniai aliejai yra iš “Young Living” – gryni, aukštos kokybės, pripažinti FDA.

Produktus gaminu pagal užsakymą rankomis, o kartais, labai užimtais periodais - mažomis partijomis. Tai reiškia, kad mums nereikia cheminių konservantų, o rankų darbo procesas užtikrina, kad kiekvieną kartą gausite produktą, pagamintą su meile, kruopštumu ir dėmesiu kiekvienai detalei.