Antikos laikais šaltalankio (lot. Hippophae rhamnoides, kai kur vadinamas siberijos ananasu) lapais ir šakelėmis Graikijoje buvo šeriami lenktyniniai arkliai, kadangi nuo jų arkliai tapdavo stambesni, tvirtesni, sveikesni. O graikų mitologijoje rašoma, kad Pegaso kailis ir karčiai pasakiškai žvilgėjo, nes jis misdavo šaltalankių lapais. Dėl šių priežasčių sukurtas hippophae genties pavadinimas – atskirai „hippo“ arklys ir „phaos“ švytėti – bendrai reiškiantis švytintis arklys.
Šaltalankis yra Hippophae genties, Elaeagnaceae šeimos, dideliam šalčiui (iki – 40°C laipsnių) atsparus krūmas (kai kur medis), brandinantis oranžiniai–rudas uogas. Įprastai randamas Azijos ir Europos plotuose. Yra žinomos 7 rūšys, iš kurių Hippophae rhamnoides yra viena svarbiausių ir toliau skaidoma į dar 9 porūšes.
Etnobazių duomenų tyrimai parodė, kad įvairios šaltalankio augalo dalys buvo plačiai naudojamos Azijos, Skandinavijos bei Baltijos regionuose: maistui ir kurui, medicinoje ir veterinarijoje, agrikultūroje ir įrankių gamybai,..
Kalbant apie seniausius žinomus šaltalankių panaudojimo būdus medicinoje mums reikėtų grįžti į antikos Graikiją ir peržvelgti Theofrasto bei Dioskorido veikalus. Arba nusikelti į Tangų dinastijos laikus (618 – 907 m. pr. Kr.) ir panagrinėti Tibetų klasikinę mediciną – "
Rgyud Bzi
" – keturiose farmakopėjos knygose. Tibetiečiai ir mongolai iš šaltalankio pagamintais preparatais gydė kosulį ir skrėpliavimąsi, gerino kraujotaką bei tvarkė žarnyno sutrikimus.
Viename tyrimu atrasta, kad gulėjimas vonioje turi didesnį mentalinį ir fizinį pranašumą prieš prausimąsi duše.
Būtent mirkstant kūnas patiria hipertermiją, hidrostatinį spaudimą, plūdrumą ir klampumą.
Svarbiausias iš veiksnių – hipertermija, dėl kurio sušyla kraujas paviršinėse kraujagyslėse ir pakelia kūno vidinę temperatūrą per cirkuliaciją.
Dėl padidėjusios kūno temperatūros karščiui jautrūs neuronai yra sujaudinami, o šalčiui jautrūs slopinami, veikiant termoreguliaciniams centrams pagumburyje.
Tokiu būdu simpatinės nervų sistemos nervai slopinami, o parasimpatinės – stimuliuojami.
Širdies dažnis pakyla nuo 40% iki 50%, periferinio O2 kiekis padidėja, o periferinio CO2 kiekis sumažėja – šie pokyčiai stimuliuoja metabolizmą ir nereikalingų medžiagų šalinimą, todėl kūnas yra išvalomas ir atgaivinamas.
Oda priklauso nuo kraujotakos aktyvumo, todėl giliosios kraujagyslės aprūpina iš vidaus, o paviršinės iš išorės gaunamomis medžiagomis.
Dėl to iškelta teorija, kad kai kurie vitaminai ar mineralai gali sėkmingai patekti į kūną ir per odą. Pavyzdžiui, kremais, praturtintais vitaminų A, C ir E ar kitų antioksidantų.
Šiek tiek mažiau įrodymų rasta dėl cinko oksido, seleno ir titano dioksido įsisavinimo. Tačiau daugiau tyrimų rasta apie magnio, vario ir seleno prasiskverbimą iš Negyvosios jūros druskos.
Bendrai kalbant H. Rhamnoides uogytės pripildytos vitaminais ir mineralais, monosacharidais, laisvosiomis ir riebiosiomis amino rūgštimis, karotenoidais, flavonoidais, steroliais ir dar begale kitų...
Pavyzdžiui, vien tik uogų minkštime galima rasti: zeaksantino, α-, ß- , γ- karotenų, glikopenų ir vitaminų PP, vit. B1, B2, B3, B6, vit. C , niacino, nikotinamino, folinės rūgšties,.. taip pat randama labai reto 5–hydroksitriptamino (5–HT), naudojamo potrauminės depresijos gydymui.
Kol kas šaltalankio uogose randama ~14 vitaminų, iš kurių pagrindiniai yra A, C, D, E, F, K, P, ir B komplekso vitaminai (B1, B2, B3, B6). Labai didelis vit. C kiekiai priklauso nuo augalo aplinkos sąlygų, tokių kaip: klimatas, žemės sandara ir derlingumas, vandens bei saulės kiekiai ir pan. Todėl vit. C koncentracija nustatyta iki 900 mg%. Pavyzdžiui, Europinis šaltalankis uogose prikaupia tarp 120 ir 315 mg/100 g šviežiuose vaisiuose, tačiau augantis Alpėse prikaupia net 405 – 110 mg/100 g, o daugiausia surenka Kinijos šaltalankiai – jų uogose yra net 2500 mg/ 100 g.
Žinoma, reikia paminėti ir lipofilinius, riebaluose tirpius, antioksidantus – vitaminus A ir E, kurių koncentracija uogose nustatyta A iki 60 mg bei E tarp 110 – 160 mg šimte gramų.
Dažniausiai įvairių rūšių ar porūšių uogose randami šie elementai: Fosforas (P), geležis (Fe), manganas (Mn), boronas (B), kalcis (Ca), aliuminis (Al), silikonas (Si), kalis (K), azotas (N). Taip pat kiti tyrėjai yra radę vario (Cu), cinko (Zn), kadmio (Cd), natrio (Na), ličio (Li) bei švino (Pb).
Šaltalankių aliejai savyje slepia keletą stebuklingų fitosterolių: ergosteroliai, stigmasteroliai, lansteroliai, amirinai.
Vienas pagrindinių yra β-sitosterol (576,9 mg/ 100 g aliejaus) uogose, kuris užima net 57 – 83 wt% visų sterolių masės. Pastarasis kartu su kampesteroliu ir stigmasteroliu sudaro dižiausią 97 wt% masę.
Bendrai kalbant, steroliai, veikdami su ilgos grandies alkoholiais, suteikia šaltalankių aliejui audinius atkuriančių, priešuždegiminių ir priešmikrobinių, priešbakterinių ir priešvėžinių savybių.
Tiksliau tariant, steroliai padeda sustiprinti odos apsauginį sluoksnį, neleisdami aplinkos sąlygoms jo pažeisti. Taip pat sumažina iš epidermio prarandamo vandens kiekį, todėl gerina oos elastingumą bei stangrumą.
Mokslininkai aprašo ir tai, kad šaltalankių aliejus turi nedidelį kiekį liposomų (~ 1wt%), kurios pagerina bioaktyviųjų medžiagų prasiskverbimą į gilesnius sluoksnius, tarp jų ir keramidų, kurie užtikrina odos drėkinimą ir regeneraciją, minkštumą ir stangrumą.
Žinoma, karotenoidai yra tie, kurie suteikia uogoms tokią gražią geltonai-oranžiniai-rudą spalvą. Paties karoteno uogose gali būti nuo 15 iki 55 % iš visų karotenoidų, priklausomai nuo augalo kilmės vietos. Būtent beta-karoteno kiekiai vyrauja 100 – 500 mg/ 100 g uogų minkštimo aliejuose bei 20 – 100 mg/ 100 g sėklų aliejuose. Tuo tarpu kitų karotenoidų (likopeno, kriptiksantino, fizalieno ir zeaksantino) kiekis kartu gali siekti apie 180 – 250 mg%.
Vienoje apžvalgoje rašoma, kad rastuose tyrimuose pabrėžiama prevencinė bei gydomoji antioksidantų (karotenoidų, tokoferolių, flavonoidų) nauda prieš ligas, sukeltas oksidacinio streso.
Pastarosios sukeliamos reaktyviųjų deguonies formų (angl. reactive oxygen species, ROS), pvz., superoksido anijonai, vandenilio peroksidas ir hidroksilo radikalai – visi jie sukelia didelį oksidacinį stresą, stipriai siejamą su ŠKS ir kepenų ligomis, vėžiu ar kitomis lėtinėmis bei uždeginminėmis ligomis.
Tačiu būtent šaltalankių sėklų aliejus pasižymi labai stipriu oksidacinės žalos slopinimu. Šį fenomeną tyrėjai pagrindžia aliejuje esančių karotenoidų gebėjimu numalšinti sužadintas jautrinimo molekules ir pavienį deguonį (dioksigenas/ dioksinas, angl. singlet oxygen).
Šaltalankių vaisiai pripildyti flavonoidų: flavan–3–oliai, katechinas, epikatechinas, galokatechinas, epigalokatechinas, kaempferolis, kvercetinas, izorhamnetinas, miricetinas, rutinas ir proanthocianidinai
Visi jie prisideda prie kūno ląstelių aktyvumo bei kovojimo su laisvaisiais radikalais, sukeliančiais oksidacinį stresą mūsų kūnuose.
Paprasčiau sakant, flavonoidai padeda organizmui efektyviau funkcionuoti ir tuo pačiu saugoti nuo kasdienių stoksinų bei stresorių. Todėl flavonoidai dar žinomi ir kaip galingi antioksidantai.
Vieni tyrėjai kitais žodžiais pabrėžia, kad šaltalankių uogos turi didelę fenolių, ypač flavonolių, koncentraciją. Jie identifikavo 11 flavonolių iš aštuonių skirtingų Hippophae mongolica (Rousi) Tzvelev šaltalankio veislių uogų: 6 junginiai gauti iš izorhamnetino, 4 iš kvercetino ir 1 iš kaempferolio.
Kalbant apie tyrėjų pastebėjimus dėl šių fenolių paskirties, pastebėta, kad jie kartais elgiasi kaip prooksidantai (sukeliantys oksidacinį stresą), o kartais turi ir antioksidacinių, ir prooksidacinių savybių vienu metu.
Tai yra organinių cheminių junginių klasė, iš kurių daugelis turi vitamino E aktyvumą. Dėl to daugelyje lietuvių kalbos tekstų rasite, jog būtetnt vit. E yra vadinamas tokoferoliu arba tokotrienoliu.
Ir sėklos, ir uogų minkštimas yra geri šios medžiagos šaltiniai. Iš viso tokoferolių bei tikotrienolių koncentracija 1 kilograme sėklų vyrauja tarp 100 ir 300 mg, o 1 kg šviežių uogų yra tarp 10 ir 150 mg.
Riebalų, organinės ir amino rūgštys
Apskritai sėklose riebalų/ aliejų yra ~ 10 %.
Svarbu paminėti, dėl didelio kiekio polinesočiųjų riebalų rūgščių ir kitų deguoniui jautrių lipidų, pvz., karotenoidų ir tokoferolių, šaltalankių aliejus tampa jautresnis oksidacijai, o tai riboja jo panaudojimo galimybes. Dėl to patariama jį maišyti su kitais natūraliais konservantais.
Nustatyta, kad visoje uogoje (minkštimas, žievelė, sėkla,..) bendrą lipidų kiekį sudaro 23 – 40 % palmitino rieblų rūgštis, 20 – 53 % oleino r.r. ir 11 – 27 % palmitolio r.r. Tačiau žymiai didesnius polinesočiųjų r.r. kiekius (65 – 72 %) tyrėjai rado aliejuje iš minkštimo ir sėklų.
Tame pačiame tyrime pastebėta, kad uogų minkštimo ir žievelių aliejuje pagrindines r.r. sudarė oleino 20 – 40 %, palmitino 17 – 27 %, palmitolio 10 – 20 % bei linolio 10 – 20 %.
Vienas norimiausių šaltalankių produktas yra sėklų aliejus, praturtintas nepakeičiamosiomis omega–3 ir omega–6 riebalų rūgštimis. Tai vienintelis aliejus, kuriame šių riebalų rūgščių santykis yra 1:1. Nemažiau svarbus ir uogų minkštimo aliejus, kuriame išskirtinai daug omega–7 riebalų rūgščių.
Ši rūgštis yra ne tik aliejų, bet ir odos sudedamoji dalis. Dėl to laikoma labai vertinga, lokaliai veikiančia medžiaga, gydant žaizdas bei nudegimus.
Tyrėjai pabrėžia, jog palmitolio rūgštis, būdama viena pagrindinių odos riebalų sudedamųjų dalių, yra tinkama naudoti veido ir kūno priežiūros produktų kūrimui arba kaip produktas savaime.
Šaltalankių aliejus pasižymi žemu peroksidavimosi (8,9) indeksu, galimu tarp 7,10 ir 111,87 – kuo mažesnis indekso skaičius, tuo didesnis aliejaus atsparumas oksidacijai.
Tačiau kitame tyrime teigiama, kad šaltalankių aliejus, gautas iš Lenkijos, pasiekė net 66,0 indeksą. Šios tyrėjų išvados patvirtina faktą, kad svarbios auginimo aplinkybės.
Turbūt tai viena svarbiausių r.r., reikalingų odai. Žemiau išvardintos pagrindinės šios r.r. funkcijos:
Viename tyrimų teigiama, kad bendras fosfolipidų kiekis šaltalankių aliejuje yra ~1 wt%, iš kurių masės lecitinas sudaro ~5,8 wt%.
Fosfolipidai ir glikolipidai minkština ir drėkina epidermį, gerina bendrą odos elastingumą, slopina uždegimą, skatina ląstelių atsinaujinimą.
Pavyzdžiui, jau minėtas lecitinas (fosfatidilcholinas) turi regeneracinių ir drėkinančiųjų savybių, be to lėtina senėjimo procesus ir šalina perteklinį sebumą (nuo veido, kūno ir plaukų odos).
Sekančios dvi sudedamosios dalys yra levandų ir rožių eteriniai aliejai, kurių nuostabus aromatas, manoma, veikia per limbinę sistemą – migdolinį kūną (angl. amygdala) ir hipokampą.
Levandų eterinis aliejus
gerina miego kokybę, nes veikia raminančiai ir atpalaiduojančiai; bendrai pakylėja nuotaiką ir slopina psichologinį stresą, todėl mažina nervingumą ir nerimą; siejamas su autonominės nervų sistemos pokyčiais;
skatina smegenyse alfa bangų dažnius, dėl kurių padidėja mieguistumas ir sumažėja depresiniai požymiai; labai naudingas gydant lėtinį skausmą, nes slopina skausmo pojūčius tiek suaugusiems, tiek vaikams; mažina gimdymo metu patiriamą skausmą; pastebėtas šio aliejaus aktyvumas prieš bakterinės ir grybelinės kilmės organizmus.
Rožių eterinis aliejus mėgstamas dėl antioksidacinių ir antibakterinių savybių bei fenolių kiekio.
Žinomos kelios Rosa damascena Mill. gėlių ekstraktų formos – absoliutas, eterinis aliejus bei hidrosolis.
Tyrime pastebėta, kad dėl didelio tokoferolio ir karoteno kiekių bei antibakterinių savybių rožių aliejus ir absoliutas gali būti naudojami kaip natūralūs konservantai maisto, medicinos ir kosmetikos pramonėje.
Taip pat rožių (vandens arba eterinio aliejaus) kvapas reikšmingai sumažina juntamo nerimo lygį, pavyzdžiui, pacientams hemodializės etape.
Viename iš tyrimų buvo naudojamas rožių eterinis aliejus ir tyrinėjamas jo poveikis miego kokybei, aiškių sapnų matymui ir jų atsiminimui. Tačiau reikšmingai paveikė tik ryškių sapnų atsiminimą.
Pradėkime nuo mažųjų žmogeliukų – kūdikių. Viename tyrime stebėti 100 naujagimių, tirtas jų odos pH, tarp-epiderminis vandens netekimas (angl. transepidermal water loss, TEWL) ir drėgmė raginiame sluoksnyje (angl. hydration of the stratum corneum, SCH). Mažyliai buvo nardinami į 12,7 cm gylio voneles su 38,3°C vandeniu (arba su skystu prausikliu Johnson & Johnson's). Pastebėtas reikšminhas odos pH, TEWL ir SCH sumažėjimas po pirmojo prausimo, o tai indikuoja naujagimio odos barjero apsauginės funkcijos formavimąsi.
Keletas tyrėjų pabrėžia, kad viso kūno ar bent tik kojų panardinimas į šiltą/ karštą vonią reikšmingai sumažina nemigos pasireiškimus senyvo amžiaus žmonėms, pagerina miego kokybę, pagreitina jų užmigimą, senoliai jaučiasi labiau atsipalaidavę ir geriau pailsėję iš ryto. Užtenka kojas 20 minučių palaikyti 39 – 41 °C šilumos vandenyje, apsemiant ~10 centimetrų virš čiurnų. Arba 10 – 15 minučių pagulėti 40.3 and 41,2°C šilumos vandenyje, likus daugmaž 42 – 106 minutėms iki miego.
Teigiama, kad viršijus 45 – 50 °C temperatūrą kūnas gaus daugiau žalos nei naudos, kadangi galimai bus pakenkta ląstelėms dėl baltymų denatūracijos karštyje, o pridėjus staigų atšaldymą gali atsirasti vazokonstrikcija. Kitame tyrime buvo jaunoms moterims mirkti vonioje leidžiama tik menstruacijų folikulinės fazės metu. Dar buvo tirtos ir vyresnio amžiaus moterys – pabrėžta, kad menopauzės metu nepatartina gulėti ilgai ir karštose voniose, nes tuo metu pasireiškia didesni kūno temperatūros svyravimai, todėl kūnas gali neadekvačiai reaguoti.
...įsidėmėti, kad žmogaus kūno temperatūra kinta ~0,9 °C lyginant rytinę ir vakarinę būsenas, ir pagal tai pasirinkti tinkamiausią laiką gulėjimui vonioje.
Tai vyksta dėl kūno specifinių ciklų prisitaikymo prie paros ritmo (angl. circadian rhythm), todėl žemiausia kūno temperatūra pastebima anksti ryte, o aukščiausia – anksti vakare.
Maudantis 32 °C šilumos vandenyje nepakito metabolinio aktyvumo lygis ir rektalinė temperatūra, bet sumažėjo:
širdies dažnis (ŠSD) 15%, sistolinis ir diastolinis kraujospūdis 11% ir 12% atitinkamai, plazmos renino aktyvumas, plazmos kortizolio ir aldosteronos koncentracija 46%, 34% ir 17% atitinkamai.
Tačiau mirkstant 14 °C temp. vandenyje plazmos noradrenalino ir kortizolio koncentracija padidėjo net 530% ir 250% atitinkamai. Tai reiškia, kad šiltas vanduo sukelia žymiai mažiau streso mūsų organizmui nei šaltas vanduo.
Turint lėtinį širdies nepakankamumą yra naudinga šiltų vonių sukelta vazodilatacija.
Taikant staigaus pilno panėrimo į karštą vandenį metodą ilgainiui galima sumažinti širdies dažnį (ŠSD) ir padidinti sistolinę bei diastolinę biventrikulines (SBP ir DBP) funkcijas. Priešingo poveikio (ŠSD padidėjimo ir SBP, DBP padidėjimo) sulaukta 30 min būnant 38,41 ± 0,04°C vandenyje, nepanardinus galvos.
Panėrus į 25 °C ir 34 °C šilumos vandenį iki pečių nepastebėta skirtumo, bet 40 °C šiluma padidino širdies darbą.
Būnant vandenyje iki pečių, kurio temp. yra tarp 25 – 40 °C reikšmingai padidina medžiagų apykaitos greitį, deguonies suvartojimą.
Tai reiškia, kad keičiant vandens temperatūrą galima manipuliuoti kvėpavimo raumenų aktyvumu, tuo pačiu ir kvėpavimo sistemos funkcionalumu.
Ilgalaikėje perspektyvoje stipriau veikia vėsios ar šaltos vonios, dušai, kambariai, krioterapija.
Tačiau galvos smegenis geriau veikia šilto vandens viso kūno arba kojų vonelės, kadangi jos palaiko smegenų aktyvumą ir homeostazę, padidinant BDNF (smegenų sukeltas neurotrofinis faktorius, angl. brain–derived neurotrophic factor) ir neuronus–stimuliuojančio faktoriaus koncentraciją, o sumažinant kortizolio (streso hormono) koncentraciją.
Kojų palaikymas šiltame 44 ± 1°C vandenyje ~45 minutes prieš fizinius pratimus sumažino didžiąją dalį raumenims padaromos mechan-ocheminės žalos – raumenų skausmas, kreatinkinazės aktyvumas kraujyje, maksimali valinga susitraukimo jėga ir šuolio aukštis.
Šiltos vonios taip pat efektyvios ir saugios sergant fibromialgija, nes pastebėtas bendros savijautos ir sveikatos, gyvenimo kokybės ir fizinio funkcionalumo bei kitų psichologinių aspektų pagerėjimas, skausmo ir įtampos, sąstingio ir nuovargio sumažėjimas.
Teigiama, kad hipertermijos taikymas vandenyje sistemiškai atpalaiduoja raumenis, suminkština kolageną raiščiuose bei sąnarinėse kapsulėse, todėl pagerina bendrą griaučių-raumenų sistemos funkcionalumą.
Tačiau galvos smegenis geriau veikia šilto vandens viso kūno arba kojų vonelės, kadangi jos palaiko smegenų aktyvumą ir homeostazę, padidinant BDNF (smegenų sukeltas neurotrofinis faktorius, angl. brain–derived neurotrophic factor) ir neuronus–stimuliuojančio faktoriaus koncentraciją, o sumažinant kortizolio (streso hormono) koncentraciją.
Žinoma, kad labai karšto kompreso laikymas ~ 10 min stuburo juosmeninėje dalyje (kur išsidėsto didžioji žarnų dalis) padidina kraujotaką 156% tame regione, todėl teigiama, kad ir karštos vonios turi panašų poveikį.
Vos tik uždėjus karštą kompresą 1,7 karto padidėjo viduriuose girdimų garsų, pagal tai tyrėjai daro išvadą, kad šildymas kompresu arba būvimu karštame vandenyje skatina tuštinimąsi ir peristaltiką.
Be to pastebėta, kad šilto vandens vonios reikšmingai sumažina jaučiamus storosios žarnos spazmus, kuriuos kitaip gydoma brangiu gliukagonu arba šalutinį poveikį turinčiu hiosciaminu.
Įdomu tai, kad mirkstant vonioje su Negyvosios jūros druskomis reikšmingai sumažino gliukozės kiekį kraujyje esant 2 tipo diabeto mielitui.
Pirmosios gimdymo stadijos metu būnant pasinėrus į vandenį sumažinama epidurinės/ spinalinės/ paracervikalinės algezijos/ anestezijos poreikį, o būvimas vandens vonioje neturi šalutinio poveikio vaisiui / naujagimiui ar pačiai moteriai.
Pastebėta, kad reikšmingai sumažėja gimdymo skausmai, kai moteris tuo metu sėdi vandens vonioje.
Poveikis endokrinineisistemai ryškesnis taikant šalčio terapiją, ledo vonias. Rastas didesnis norepinefrino kiekis, treniruojant pagumburio–hipofizės–antinksčių ašies (angl. hypothalamic–pituitary–adrenal axis, HPA) sistemą pakartotiniu šaldančių priemonių naudojimu, nes atstatoma normali HPA sistemos funkcija, patiriant lėtinio nuovargio sindromą.
Tinkamiausia yra 18 °C ir žemesnė temperatūra, nes sukelia leukocitų, granulocitų, interleukino (IL – 6) bei natūralių ląstelių žudikių kiekio ir visų jų aktyvumo padidėjimą.
Taikant judėjimą 18 °C temp. vandenyje ir staigaus šaldymo metodą stimuliuojamas imunitetas.
Kitame tyrime teigiama, kad šilto vandens vonia apsaugo nuo ligų, kadangi padidina riebaliniame sluoksnyje atsirandančių hormonų kiekius, siejamus su apetito bei uždegimo kontroliavimu.
Akivaizdu, kad vanduo ir žmogaus kūnas turi neatsiejamą ir iki galo dar vis pilnai nepaaiškintą ryšį.
Šiuo ryšiu pasinaudoję galime palengvinti savo kasdienybę paprasčiausiai pripildydami vonią norimos ar reikiamos temperatūros vandeniu ir pasinerdami visu kūnų, protu bei siela į šį gydantį gamtos elementą.
Reguliariai mirkdami vonioje greitai pastebėsite bent vieną iš aukščiau išvardintų teigiamų pokyčių. O gal ir šį tą neįprastai stebuklingo, ko dar nepaminėjome...
Rūpinimasis kūnu lygu rūpinimuisi savimi lygu meilei sau.
Kaip norite mylėti ar rūpintis kitais, taip pat elkitės ir su savo kūnu, nes tai vienintelė Jums šiame gyvenime duota šventovė.
Produktus gaminu pagal užsakymą rankomis, o kartais, labai užimtais periodais - mažomis partijomis. Tai reiškia, kad mums nereikia cheminių konservantų, o rankų darbo procesas užtikrina, kad kiekvieną kartą gausite produktą, pagamintą su meile, kruopštumu ir dėmesiu kiekvienai detalei.
LITERATŪRA: